Artėja Kalėdos – stebuklų, svajonių išsipildymo metas. Penktos klasės mokiniai vienai pamokai, lyg stebuklų lazdele mostelėjus, tapo pasakų kūrėjais ir poetais.
Vieniems vaikučiams labiau sekėsi kurti pasakaites apie nelaimingus našlaičius, kuriems Kalėdų naktį nusišypsojusi laimė ir jie atradę tikrus, šiltus namus. Buvo kūrinėlių apie vaikus iš kitų pasaulių, kuriuose visi žmonės gali skraidyti be skraidymo aparatų, savo minties galia. O viena istorija buvo apie baisų berniuką, kurio „net uodai bijojo“. Ir tas nevidonas sumanė su petarda susprogdinti mokyklą, dėl ko vėliau labai galėjosi. Bet Kalėdos nebūtų Kalėdos, jei neįvyktų stebuklas! Tam berniukui padėjo Kalėdų senelis, leidęs išdykėliui sugalvoti vieną norą. O tas noras buvęs, kad mokykla per dvi sekundes vėl atsistatytų.
Nors penktoje klasėje mokosi tik devyni vaikučiai, tačiau jie labai darbštūs ir kūrybingi. Gal ateityje jie taps žinomais rašytojais, o gal poetais? Du mažieji kūrėjai savo eiles skiria Jokūbavo mokyklai bei kaimo bendruomenei ir sveikina visus su gražiausiomis metų pabaigos šventėmis.
Lietuvių kalbos mokytoja L. Koženiauskienė
Kalėdų sapnas
Tą naktį sapnavau aš sniego senį
Bevaikštantį pievelėje kieme,
Kurio sapne nekantriai klausiau:
– Tai ko bastaisi tu, nenuorama, lauke ?
– Gal nori, kad aš dovanas pakuočiau?
– Ir jas vaikams visiems išdovanočiau?!
– Ne, dovanų aš nepakuosiu,
– O Ir vaikams tikrai nedovanosiu!
Suglumęs senis sau sparčiu žingsniu nuėjo
Ir aš sapne daugiau jo neregėjau…
Ryte prabudus paslapčia
Svetainės kambario duris atvėriau…
Ir ką jūs manot? Po egle
Aš dovanas puikias regėjau!
Gabija
Kūčių naktį prabunda katinas
Dieną pietūs buvo skanūs,
Eglutė jau papuošta.
Vaikai nekantraudami laukia
Senelio dovanų po žaliaskare…
O katinas ramiai visą dieną miegojo,
Apie nieką visai nesvajojo,
O kai staiga kalbėti sumanė,
Vietoje „Miau“ – Kalėdos! – pasakė…
Eigardas
